Vagiz - tai aš. Tas, kuris rašo, pildo, myluoja šitą internetinį dienoraštį. Dalinasi su juo, o kartu ir su visais, kas jį skaito, savo dienos nuotykiais. Gyvenimo istorijomis. Mintimis. Atradimais. Išradimais. Nutikimais. Praradimais. Susitikimais. Ir netgi kitais -imais.
Aš esu Vagiz. Mano pavadinimas panašus į tą populiarią profesiją - vagis. Tik paskutinė raidė kitokia. Pastebėjot? Kur gi... Nemanau.
Kodėl aš Vagiz? Nes kažkas pasakė ir jo draugam patiko. Ir man patiko. Ir patinka. Ir neatiduosiu šito pavadinimo. Aš esu Vagiz.
Bet kodėl pasakė? Gal priminiau tikrą vagį: "Vagis pavadinimu Vagiz"? Originalu. Myliu. Bet kodėl priminiau? "Pirštai ilgi. Spynas moki rakint. Pavardė lenkiška. Iš kur pas tave tas laikrodis? Ar tai ne mano žiedas? Tėvas turėjo tokį pat... " Bla bla bla, nieko negirdžiu. Nusišneka. "Toks gimiau. Išmokau būrelyje. Rusai susimovė senelio pavardę į pasą rašydami. Dovanų gavau. Ne, ne tavo, būk ramus. Tavo tėvo nėra - nepasiges." Viskam turiu pasiaiškinimą. Tik negaliu paaiškint... Kodėl Vagiz?
Nesvarbu. Tai aš. Ir tiek. Toks aš žinomas, toks aš suprantamas, toks aš gyvenu. Su visais.
Aš dar mokausi. "Ko, vogt?" Užsičiaupk. Vagiz jaunas. Vagiz kiša į smegenis žinias, kramto mokslus. Net pietums pilve vietos nebelieka. "Bet juk turi eiti į smegenis žinios..." Nesvarbu.
Nugyvenęs 1, 2, 3....16, 17,18 metų, pradedu galvoti apie karjerą. Karjera reikalinga, kad ir kokia nuobodi ji galėtų atrodyti ir plėšti nuo vaikiškų pasakų grybukų pasaulio. Karjera mano bus susieta su rašymu. Nes patinka. Nes sekasi. Nes kažkada kažkas kažkap labai maloniai pagyrė už tai. O jei melavo? O jei nenorėjo nuliūdint ir traiškyt mano entuziazmo? Per vėlu apie tai galvoti. Jau patikėjau, net jei ir melavo. Dabar ir aš meluoju. Sau.
Vagiz - žurnalistas. Vagiz - laikraščio redaktorius. Vagiz - Seimo narys. Taip. Tokią idealią karjerą įsivaizduoju. Naivu? O man ir nesvarbu. Nes vis tiek nenoriu būti seimo nariu. "O tau tiktų!" Užsičiaupk.
Tikiuosi įsikalėt, jog Vagiz - tai aš? Turėjot. Nes nusibodo kartot. Užsispyręs esu. Nekantrus. Lengvabūdis. Išsiblaškęs. Neramus. Tikras debesys. Kodėl? Taip pasirodė.
Vis sunkiau darosi galvoti. Ką dar Vagiz mėgsta? Mėgstu savo draugus. Su jais negaila ir laiką veltui švaistyt. Užtenka alaus bent po buteliuką, gero oro ir temos. Visa kita gali būti nesvarbu. Nes "visa kita" sukuriama draugų. Kam pačiam sukti galvą apie "visa kita"? Nesąmonė būtų.
Ką dar mėgstu? Savo merginą. Mėgstu? Vagiz pasijautė kaltas, kad pavartojo tokį silpną žodį. Aš ją dievinu! Nes Vagiz jaučiasi pačiu geriausiu, kai būna su savo mergyte. Geresnio jausmo nebūna. Kai ji nepyksta ant Vagiez. Kai jie sutaria. Kai Vagiz nedurniuoja. Nežaidžia su ugnimi. Vagiz myli savo merginą. Ir niekam neatiduos. Net jei pati eitų. Neatiduosiu.
Aš turiu ir šeimą. Įprastą, niekuo neišsiskiriančią lietuvišką šeimą. Tėvai išsiskyrę. Mama dideliame kaime - Vilniuje. O tėvas mažesniame kaime - Dusetose. Girdėjot apie tokias? Ten žiemą per šventę arkliai laksto ratu. Būna visokių suvenyrų. Mielų daikčiukų. Vagiz turi ką veikt. Būna daug alkoholio. Visa lietuva suvažiuoja... Nesvarbu. Ne apie tai. Taigi aš su tėvu gyvenu. Dusetose. Ir brolis čia. Mažas šiknius. Myliu jį. Ir tėvo "sugyventinė". Kaip durnai skamba šitas žodis. Nors prasmę ir turi. Ir jos dukra. Kuri man gaunasi kaip "beveik sesė". Bet jos nebėra. Tik kartais būna. Nes išvažiavo studijuot. Kaip komplikuota! Apie šeimą visada sunkiausia. Neberašysiu. Nes niekam ir neįdomu. Man bent jau nebūtų. Vagiz nesusidomėtų.
Vagiz pavargo. Ir tikrai pavargau. Net nesitikėjau tiek savyje iškast apie save. Vagiz sužavėtas.
Pildysiu šitą patį viešiausią pasaulyje dienoraštį kasdien. Vagiz trauks jus į savo pasaulį. Jei jums įdomu. Vagiz tai nesusidomėtų. Kita vertus, Vagiz mieliau darytų savo "dalyką", nei skaitytų apie kitus pasaulius. Ir leistųsi traukiamas. Bet skaitykit, jei jau rašau. Gal tapsim draugais?
Vagiz.
