Gatvės piešiniai

Tai va. Atvažiavau šiandien į Vilnių vėl keletai dienų. Ir nebūčiau Vagiz, jei nepasirinkčiau aplankyti sostinės per karščiausias dienas. Tvankumas nežmoniškas. Baisu į lauką nosį kišt. Iš stoties vos vos parsivilkau.

Na bet ne apie orų prognozes čia susiruošiau kalbėti (nors gal kada reikės). Sėdėdamas balkone, įsispraudęs į kamputį, kad galvą nors kiek dengtų šešėlis, rūkiau kažkokią neaiškios kilmės cigaretę. Rūkiau ir galvojau, apie ką čia blog'e parašius. Taip sunku temą susišaudyt. Žvilgčiodamas tai šen tai ten, analizuodamas senamiesčio architektūrą, pasišlykštėjau pamatęs kažkokią peckelionę ant tolimesnio pastato sienos. Tas ryškus šūdas taip nesiderino prie švelnių atspalvių, kad iš karto pagavo mano akį. Kaip mat supratau, į ką žiūriu. "Graffiti". Nors ne. To antrarūšio piešinio jokių būdu nebūtų galima pavadinti grafičiu. Kiek žinau, "graffiti" yra meno rūšis. Tai piešiniai ant sienų, dažniausiai parodantys autoriaus politines, religines pažiūras. Išreiškiantys jo nuomonę apie visuomenę. Galbūt jo paties būdą. Žodžiu, "graffiti" yra saviraiškos priemonė. Meno forma. Ankščiau būdavo labai populiarus maištautojų ženklas. Tai rimtas dalykas. Bet tai, ką aš pamačiau, buvo tik gražios sienos gadinimas ir nieko daugiau.

Kaip dar būtų galima pavadinti kažkokio dėmesio stokojančio jaunuolio išpaišytą "stickmen'ą" su tris kartus už jį didesne varpa? O varpa: du apskritimai ir kolio snukis tarp jų. OMG. Apgailėtina. Ir šlykštu žiūrėt. Geriau jau toks autorius su savo piešiniais liktų pasislėpęs savo sandėliuke ir masturbuotųsi žiūrėdamas į tuos pimpalus.

Tikrai pikta darosi. Jei pamatyčiau tokį nevisprotį terliojantį mano kiemo sienas, tai nepatingėčiau išeiti į lauką. Su kuo nors sunkesniu rankoj. Kad jam labiau skaudėtų.

Beeeet. Jei į kiemą užklystų koks graffiti meistras - galbūt pagautas didelio įkvėpimo ir jam tuojau pat reikėtų sienos - maloniai leisčiau jam darbuotis ant manosios. Net liūdna liktų, jei nueitų prie kitos. Juk tikri graffiti darbai yra neįkainojami. Tokį turėti savam kieme būtų garbė. Bent jau man taip atrodo. Pavyzdžiui, kažkada net turėjau svajonę, kad koks graffiti meistras išpaišytų visą mano kambarį. Būtų OSOM. Niekur daugiau tokio kambario nerastumėt. Būtų "one of a kind".

Tačiau vis mažiau ir mažiau tikrų dailininkų, palyginus su privisusių 13-mečių "genijų" skaičiumi. Vienas "ale" parašas man įstrigęs galvoj. Matėt kada Vilniuj užrašą "Aiste wru?". Aš bent 20-30 kartų mačiau. Ir vis skirtingose vietose. Paprastas, vienos spalvos, vienos linijos užrašas. Galima pagirti šitą peckelį už tai, kad jis nepatingėjo savo nesąmonės išplatinti po pusę miesto, bet... Daugiau už nieką. Netgi, už visą kitą norėtųsi jį nubausti. Kiek sienų jis išterliojo. Jokios pagarbos nei senamiesčiui, nei naujamiesčiui, nei stoties rajonui, nei fabijoniškėms. Niekam. Jis turbūt įsivaizduoja, kad taip išplatins savo vardą? Ar kad visiems įdomiau sužinoti, kas ta jo Aiste, nei pasigrožėti miestu? Įdomus tipas.

Žinoma, kiti netoleruotų net ir tikrų graffiti kūrinių ant sienų. Tipo "vandalizmas", "valstybės turto niokojimas". Na taip. Iš dalies. Bet nuo kažkokios ribos, kai šiaip piešinys virsta ekskliuzyviniu meno kūriniu, man graffiti nebėra nusikaltimas. Kai menininkas tikrai stengiasi, įdeda savo širdį į savo darbą... Na, negalima jo už tai negirti. O ką jau kalbėti apie baudimą. Taip taip, sakytų, "piešk pas save ant sienų". Na bet tokia jau graffiti kultūros dalis. Ji siejasi su nusikalstama veikla ir tiek. Graffiti nebūtų graffiti, jei tai nebūtų kuriama viešose vietose. Tai jau istorijos šaknyse. Taip graffiti gimė. Ant sienų. Juk kaip kitaip tavo darbą pamatys žmonės? Kaip pripažins kiti meninkai? Kartoju: kiti MENININKAI. Tie, kurie jau metų metus tobulino savo įgūdžius namie ir tik po to išnešė savo talentą ant miesto sienų. Niekas nevertins tokių "Aiste wru?".

Žodžiu, neturi talento, noro ir skill'o - pasilik prie mokyklinių suolų ir viešųjų tuoletų. Bet jei moki panašiai - nesustok. Piešk piešk piešk! Dailink miestą. O policija - nebauskit. Vagiz žino, kad ir jums gražu. Visiems gražu. Bent kažkiek.

Susižavėjęs Vagiz