Didžioji emigracija

"Lietuviai masiškai emigruoja į Angliją, Airiją ir t.t." Vagiz truputį atsilieka su šia tema, bet manau ji vis dar aktuali. Juk darbo sąlygos Lietuvoje nepasidarė geresnės, o Anglijoje iki šiol moka daug daugiau, tai emigracija vis dar aktyvi. Todėl ir tema aktyvi.

Senai senai, prieš kokius 5 metus, neturėjau žalio supratimo apie tą emigraciją. Niekas iš mano rato nepalikinėjo tėvynės. Visi, rodos, buvo patenkinti savo darbo vietomis, atlyginimu, pragyvenimu. Per televizorių kalbėdavo retkarčiais apie tai, ir vadovėliuose buvau skaitęs "emigranto" apibrėžimą, bet niekada nekreipiau didelio dėmesio. Nes aplink mane niekas neemigravo. Toks dalykas dar nebuvo man matytas kaip gyvas pavyzdys.

Bet štai atėjo diena, kai vienas draugas man pasakė: "Na va, motina į Angliją dirbt išvažiuoja." Man buvo šokas. Na žinoma, ne mano motina juk išvažiuoja. Bet vis tiek šokas. Aš ją juk pažįstu. Ir štai ji išvažiuoja. Ilgam. Dirbt. Tai buvo pirmas kartas, kai ta "emigracija" mane palietė. Kad ir vos vos.

Tada, pajutęs tą pirma emigracijos prisilietimą, pradėjau daug daugiau apie ją girdėti, nei ankščiau. Per kiekvienas vakaro žinias bent kartą išgirsdavau žodį "emigrantas", "emigracija", "emigruoja". Kaip liga pasidarė.

Praėjo nemažai laiko. Draugo mama, nors ir sakė, kad išvažiuoja neilgam, dar vis negrįžo. Na, grįžo. Aplankyt keletą kartų. Bet gyvena Anglijoje. Priprato. Adaptavosi. Argi ne su visais, išvažiuojančiais "trumpam", atsitinka tas pats? Pripranta žmonės. O mėtytis iš vienos vietos į kitą... Per didelis krūvis būtų. Adaptacija nėra trumpas ir lengvas periodas. O ji vyksta nors ir menkiausiai pakeitus aplinką. Net į Palangą nuvažiavus reikia adaptuotis.

Praėjo dar laiko. "Emigracija", bent jau mano aplinkoje, aprimo. Ir štai pokš! Mano motinos draugas išvažiavo į Angliją. Prieš porą mėnesių kokių. Klausiu mamos: "O tai jis grįš dar?" Ji tik patylėjusi atsakė: "Nežinau." Negrįš. Bent jau aš taip galvoju. Mažai kas grįžta. O jei ilgisi šeimos, tai dažnas atvejis, kad mieliau juos pasiima kartu į svetimą šalį, o ne patys grįžta.

Kokia mano paties nuomonė apie emigraciją? Populiaru, va ką galiu pasakyti. Lietuvoje tikrai mažai galimybių prasimušti iš tos "minimalios algos". Darbo vietų mažai. Pinigų moka mažai. Pastangų nevertina. Tai neapsikentę žmonės ir išvažiuoja ten, kur įvertins. Paprasta. Kodėl Lietuvoje dirbti už 600lt per mėnesį, jei Anglijoje už tą patį darbą gausi tris kartus daugiau? Žinoma, ten prekės ir paslaugos brangesnės. Už bandelę sumoki 15lt, už pieno stiklinę 10lt. Bet, kaip draugas sakė, negalima "versti" svarų į litus. Stogas gali pavažiuoti. Tiesiog, laikui bėgant, atsidedi vis po truputį, atsidedi. Ir sutaupai. Ir uždirbi. Kažkiek.

Bet ar verta? Ar tikrai Lietuvoje NIEKAIP negalima prasimušti į geresnį gyvenimą? Ar tikrai reikia palikti tėvynę, vien kad pragyventum? Mano nuomone - ne. Nebūtinai. Nes kitaip Lietuvoje jau nebebūtų žmonių. Tik reikia galvą turėti. Va, išvažiuoti mokytis į užsienį, kad baigęs galėtum pirštu pamoti ir tave priimtų į bet kokį darbą, yra kitas dalykas. Mokslui reikia visas galimybes gaudyt. Pasakysiu kaip senis: "Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai - saldūs." Ir čia visiška tiesa. Aš, asmeniškai, tikrai nenorėčiau važiuoti į užsienį braškių rinkti, ar indų plauti. Na ir kas, kad moka daugiau? Tai vis tiek yra tik maža dalis to, ką gali uždirbti TIKRAI dirbdamas. Lietuviai, išvažiavę uždirbti pragyvenimui į Angliją, Airiją, Ispaniją, vis tiek gauna minimumus, tik tų šalių mastais. O mums atrodo "oho kaip daug!". Tuo tarpu vietiniai juokiasi. Kur jūsų savigarba, tautiečiai?

Aš irgi svajoju išvažiuoti į užsienį. Bet ne tam, kad nemirčiau badu. Ne todėl, kad mane verstų aplinkybės. Tiesiog todėl, kad Lietuva skęsta. Aš svajoju išvažiuoti - nes noriu. Bet tik tada, kai turėsiu galimybes. Kai galėsiu dirbti užsienyje, bet perspektyvų darbą. Gyventi ne ten, kur draugas ar giminaitis priims, o kur norėsiu. Va kaip aš įsivaizduoju užsienį. Kaip svajonę, o ne kaip paskutinį šansą. Ir ne vien Angliją, Airiją ir kitas stereotipines darbo šalis. O kur Vokietija, Prancūzija, Italija, Švedija, Olandija, Norvegija, Danija? O kur, po velnių, Amerika? Nenori Vagiz griebtis užsienio kaip skęstantis šiaudo.

Nekaltinu ir nesmerkiu tų, kurie išvažiavę. Kurie gyvena ir pluša užsienyje. Gal jiems nebeliko kito pasirinkimo? Gal buvo per vėlu dar ko nors siekti? Suprantu. Tikrai sunku čia, Lietuvoje, kai palygini su kitomis šalimis. Bet aš darysiu viską, kad nereikėtų emigruoti. Kad nereikėtų dirbti darbų, kurių vietiniai Ispanai, Anglai, Airiai net nedirba. Palieka "for stupid lithuanians". Ir kitus jaunus žmones raginu: nenusukit lengviausiu ir "gražiausiu" keliu. Nes nėra jis toks gražus. Man jis net... Gėdingas. Pasidavimo ženklas. Neikim ten, kur lengviau. Eikim, kur sunkiau. Bet užtat pasieksim daugiau. Ir tą užsienį aplankysim. Ir dirbsim jame. Bet ne kaip žemiausia darbininkų klasė, o kaip gerbiami ir žinomi Lietuviai.

Patriotas Vagiz